Labradoras | Paminklų gamyba | Antkapiai

Rasų kapinės

Rasų kapinės yra Vilniaus pietrytinėje dalyje, Rasų mikrorajone; Rasų−Ribiškių kalvyne. Tai vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje. Rasų kapinės yra dvejos: Senosios Rasos, įsteigtos 1796 metais; jų viduryje pastatyta neogotikinė koplyčia su varpine, ir Naujosios Rasos.

 

Rasų kapinės įsteigtos 1801 metais. Kapinės pašventintos 1801 m. gegužės 6 d. Tų pačių metų gegužės 8 d. jose palaidotas Vilniaus miesto burmistras Jonas Miuleris. Pirmajame parapinės Misionierių bažnyčios mirties metrikų įraše pažymėta, kad laidotuvėse dalyvavo Vilniaus vyskupas Dovydas Pilichovskis. Oficialiai kapinės įteisintos Vilniaus miesto magistrato 1801 m. liepos 20 d. aktu. Kapinėms paskirtas 3,51 ha plotas. Ši vieta buvo pietvakarinėje dabartinių kapinių dalyje, apie vėliau pastatytą neogotikinę Rasų kapinių koplyčią. Pirmaisiais kapinių egzistavimo mėnesiais Rasose laidota labai negausiai: balandį palaidoti tik keturi asmenys, gegužę – tik du asmenys, birželį – penki asmenys. 1801 m. liepos mėn. Vilniaus miesto magistratas išdavė oficialų žemės suteikimo Rasų kapinėms aktą.

Kapines nuo jų įsteigimo prižiūrėjo Misionierių vienuolynas. Šį vienuolyną uždarius, 1844 m. Rasų kapinės buvo perduotos Šv. Jonų bažnyčiai.

Kapinės buvo vadinamos Rasomis, Išganytojo Kalno, Misionierių kapinėmis. Nuo 1841 metų mirties metrikų knygose įsigali vienas pavadinimas – Parapinės Rasų kapinės.[4]

1814 m. misionieriai iš miestietės Rozalijos Sutockos nupirko naują plotą, kurį dabartiniu metu užima Literatų kalnelis ir žemiau esantis slėnis.

Iš pradžių kapines juosė medinė tvora, tačiau Napoleono Bonaparto žygio metu ji buvo sudeginta. Naują, mūrinę tvorą Rasų kapinėse 1820 m. pastatė misionieriai. Šia tvora aptvėrė visą teritoriją. Ši tvora išlikusi iki šių dienų.

XIX a. pradžioje Rasų kapinėse sumūryti du trijų-penkių aukštų kolumbariumai (dėl blogos būklės buvo nugriauti 1937 ir 1957 m.). Kiekvienoje kolumbariumų eilėje buvo po 20–22 nišas. Į jų nišas dėdavo karstus, juos užmūrydavo rožinio marmuro arba lakuotomos geležies plokštėmis, kuriose įrašydavo mirusiųjų vardus, pavardes, kitus duomenis. 1841 m. tarp abiejų kolumbariumų kunigo Juozapo Bagdonavičiaus rūpesčiu pastatyta neogotikinė raudonų plytų koplyčia, kurią suprojektavo architektas Tomas Tišeckis (pagal kitus šaltinius broliai Tomas, Stanislovas ir Bronislovas Tišeckiai). Koplyčia iškilmingai pašventinta 1850 metais prelato kunigo Fjalkovskio. Vilniaus universiteto profesorius Jonas Vaškevičius koplyčiai perdavė Viešpaties Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus paveikslą, įrengė vargonus. Šalia koplyčios jis pastatė medinę varpinę. Varpinės išorinėje sienoje buvo įrengta paminklinė lenta su Raduškevičių šeimos herbu. 1888 m. vietoj medinės varpinės pastatyta neogotikinė mūrinė. Po koplyčia buvo įrengtos katakombos, kur buvo laidojami žmonės.

Kai ši amžino poilsio vieta buvo įkurta, žmonės čia statydavo paprastus paminklus. Dažniausiai – apvalius akmenis su ant jų išraižytais užrašais. Vėliau paminklus miestiečiai statydavo iš plytų, juose įtvirtindavo akmenines arba skardines paminklines lentas. XIX a. viduryje atsirado paminklų iš ketaus. XIX amžiaus pabaigoje pastatyta antkapių ir iš smiltainio, paplito juodo poliruoto akmens paminklai, pradėta įkomponuoti palaidotų asmenų nuotraukas. Nuo XX amžiaus pradžios antkapius kurdavo meistrai. Tuomet populiariausi buvo medžių formos kryžiai. Kapinėse buvo statomi ir iš betono nulieti, šakočius primenantys paminklai – meistrai liedavo betoną ir laukdavo, kol šis sustings į įvairias įdomias formas, taip pat yra granito paminklų, Chreptavičiaus fabrike Višneve lietų ketaus paminklų, smiltainio paminklų. Vėliau paplito juodo, poliruoto akmens paminklai. Seniausi išlikę antkapiai yra XIX a. antrojo dešimtmečio. Nuo XIX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pabaigos antkapių autoriai pradėjo iškalti paminklų apačioje savo pavardę. Tas paprotys išliko iki 1940 metų.

Apie 1828–1836 m. antkapius kūrė skulptorius Jokūbas Rosinskis. Vėliau antkapius dirbo Juozapas Andruškevičius, skulptorius Juozapas Horbacevičius, skulptorius Juozapas Kozlovskis (1818–1863). Nuo XIX amžiaus vidurio iki pat XX amžiaus pradžios antkapius Vilniuje gamino Sobolevskių ir Labanovskių šeimos, iš jų Vincentas Labanovskis, Boleslavas Sobolevskis, vėliau – Julijus Labanovskis, V. Sobolevskis. Daug antkapių sukūrė skulptorius Boleslovas Jacunskis, skulptorius Jonas Arasimovičius, paminklų dirbėjai: A. Blažeičikas, I. Korkutis, Josifas Trydulia. XX amžiaus pirmojoje pusėje daug antkapių Vilniuje pagamino Biknerių firma. Daug cementinių antkapių pagamino Dionizas Pavlovskis. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Rasų kapinėse pastatyta ir kituose miestuose, daugiausia Varšuvoje pagamintų antkapių.

Vieni gražiausių paminklų Rasų kapinėse, angelai, puošiantys Izos Salmonovičuvnos ir Vilniaus miesto kultūros mecenato Juozapo Montvilos kapavietes, skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus sukurtas Vilniaus universiteto istorijos profesoriaus Joachimo Lelevelio biustas.

Rasų kapines sudaro kelios kalvelės. Viena iš jų buvo pavadinta „Angelų kalneliu“. Joje stūkso maži paminklai. Čia būdavo laidojami vaikai. 1998 metais Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ pastangomis Angelų kalnelyje pastatytas simbolinis antkapinis paminklas negimusiems kūdikiams – abortų aukoms atminti. Kapinėse yra koplyčių, kolumbariumų. Juose buvo laidojami turtingi žmonės. Žmonės dažniausiai buvo laidojami rūsiuose, o virš jų specialistai įrengdavo altorius. Juose už mirusiuosius melsdavosi artimieji. Į rūsius buvo galima patekti pro šoninius įėjimus. Jie būdavo užridenti dideliais akmenimis. Rūsiai paprastai būdavo 2-3 aukštų.

XIX a. Rasų kapinėse buvo palaidoti Vilniaus universiteto profesoriai Tomas HusaževskisEuzebijus SlovackisFerdinandas ŠpicnagelisTomas ŽičkisFeliksas RimkevičiusAugustas Liudvikas Bekiu, kunigai Platonas SosnovskisJustinas JakubovskisAdomas Kosakovskis, kunigaikščiai Adomas GiunterisGabrielius OginskisPliateriai, to meto visuomenės veikėjai Julijonas MošinskisAntanas MarcinovskisAleksandras Dalevskis ir kt.

1863 m. sukilimo metu Rasų kapinėse buvo slepiami sukilėlių ginklai.

1847 m. stačiatikių dvasininkai šalia Rasų kapinių savavališkai užėmė plotą ir jame laidojo ligoninėje mirusius karius, neturtingus miesto gyventojus, elgetas. Šias kapines išplėtus XX a. 3-iajame dešimtmetyje, jos įgavo Naujųjų Rasų kapinių vardą. Naujųjų Rasų kapinių plotas – apie 4,6 ha, Senųjų Rasų kapinių plotas – apie 6,2 ha.

Rasų kapines juosia Rasų gatvė, iš šiaurės rytų – Geležinė gatvė. Senąsias ir naująsias kapines skiria Sukilėlių gatvė. Šiaurinė ir rytinė kapinių dalys pasiekia kitas kalvas. Kapinės aptvertos tinkuota mūro tvora su betono ir čerpių stogeliu. Pagrindiniai vartai yra iš Rasų gatvės pusės. Jie dvivėriai, abipus jų yra dveji varteliai. Vartai puošti ornamentais. Kapinių bendras plotas apie 10,75 ha. Dalis kapinių išsidėsčiusios kalneliuose, kalvų keterose, kita dalis slėnyje. Kapinės turi takus, dalis asfaltuota, kita dalis išklota žvyru. Vakarinėje senųjų kapinių dalyje kapai išlikę iš XIX a. pabaigos, aplink koplyčią – iš XX a. pradžios ir vidurio. Kapinių šiaurės vakarų dalyje yra kalvelė, kuri nuo XIX a. vidurio vadinama Literatų kalneliu.

1974 m. Rasų kapinės pradėtos restauruoti. Šiuo metu jose laidojama mažai, tik giminių kapavietėse ar išimtiniais atvejais.

Rasų kapinėse palaidota apie 600 kultūros, meno, mokslo žmonių. Rasose ilsisi 62 Vilniaus ir kitų universitetų profesoriai ir mokslininkai.