Krepšelis 0

Sentikių kapinės

sentikiu-kapines-naujininkai3

Sentikiai (rus. staroviery) – rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos Bažnyčios reformos, įvestos 1653-1666 m. patriarcho Nikono įsakymu. Vengdami persekiojimų vieni sentikiai bėgo į negyvenamas Sibiro platybes, kiti pasiprašė globos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur ir susiformavo Lietuvos sentikių – bepopių – pomorcų atšaka. Didelė dalis Rusijos gyventojų šių naujovių nepriėmė, dėl to sentikiai buvo persekiojami, kūrėsi carinės Rusijos pakraščiuose, kitose valstybėse, kur palankiai buvo sutikti, tolerantiškai buvo žiūrima į jų tikėjimą ir skatinamas jų noras šį tikėjimą išsaugoti.

Pirmieji sentikiai Lietuvoje įsikūrė 1679 metais, o netrukus dabartinio Rokiškio rajono teritorijoje susibūrė pirmoji sentikių bendruomenė. Daug sentikių tada įsikūrė ir dabartinių Zarasų, Ignalinos, Utenos, Švenčionių bei kitų rajonų teritorijose. Sentikiai Lietuvoje atsirado XVII a., pabėgę iš Maskvos valstybės, ieškodami prieglobsčio nuo religinio persekiojimo. Pirmieji sentikių maldos namai Lietuvoje pastatyti 1710 m., netoli Kavarsko, prie Anykščių. Rusijos imperijai prisijungus senosios Lietuvos žemes, sentikiai vėl atsidūrė Maskvos valdžioje, kuri uždarinėjo jų maldos namus, suiminėjo dvasios tėvus.

Vilniaus sentikių bendruomenė 1920-1939 m. buvo Lenkijos sentikystės centras. Ji turėjo savo leidyklą, mokyklą, periodinę spaudą. Dėl sudėtingos sentikių istorijos Vilniuje šios bendruomenės maldos namai pradėti statyti vėlai, tik XIX a.  ir galėjo atsirasti tik kapinėse.

 

Kapinės įsteigtos 1825 m. miesto žemėje vietinių pirklių pastangomis.  Netoliese jau veikė stačiatikių kapinės, bet sentikius jose buvo draudžiama laidoti. Plotą sentikių kapinėms savo žemėje suteikė Fabijanas Kosobutskis. 1869 m. miesto valdžia savo poreikiams nurėžė dalį kapinių žemės, o 1875 m. ją dar kartą apmatavo ir likusią dalį atidavė „amžinam“ sentikių naudojimui.

Neturtingieji laidoti veltui. Mirusiųjų pavardės abėcėles tvarka turėjo būti surašytos į tam skirtą knygą. Mokestis už kapo vietą negalėjo būti daugiau kaip 3 rub. Iki pirmojo pasaulinio karo kapines juosė medinė tvora, kuri vokiečių okupacijos metais buvo išardyta. Antroje XX a. pusėje kapinės buvo aptvertos mūrine siena. Šiaurinėje kapinių dalyje prie pagrindinio įėjimo palaidoti žymūs Sentikių bažnyčios veikėjai. Šalia kitų garsių sentikių čia palaidoti verslininkas ir mecenatas Arsenijus Pimonovas ir žymiausias Pimonovų giminėje – Leonidas Pimonovas, kilęs iš Vilniaus, mokęsis Vilniaus Stepono Batoro universitete ir dėl sovietinės okupacijos emigravęs į Vakarus su žmona Eugenija.

Pagal senąją tradiciją ant kapo buvo statomi tik mediniai kryžiai, nauji nebestatomi. tad pagal naują madą statomi masyvūs gelžiniai kryžiai ar sunkūs akmeniniai antkapiai prieštarauja senajai tradicijai. Tai aiškinama taip: į Paskutinį teismą vėlė turėsianti nešti kryžių, akmeninis kryžius vėlei per sunkus, o medinį kiekvienas gali panešti.

Vienas archaiškiausių ir plačiausiai paplitusių sentikių laidojimo papročių – karsto leidimas į kapo duobę ne virvėmis, o namie austais rankšluosčiais. Sentikiai karstų nepirkdavo. Jie būtinai būdavo daromi iš tam tikrų lentų, jų negalima buvo dažyti arba lakuoti. Kai kurie senoliai dar prisimena, jjog senovėje karstas būdavo skobiamas iš medžio kamieno ir tvirtina, jog iš lentų sukaltas karstas atsirado vėliau. Sentikius laidoja veidu į rytus, paminklą arba kryžių stato kojūgaly.

Kai kurie sentikiai prisimena, jog senovėje ant kapo buvo statomas nedidelis medinis namukas, panašus į koplytėlę, kurį senoliai vadindavę karstu. Pasakojama, jog tokią koplytėlę statydavo ant pirmojo kapinėse palaidoto šventiko kapo.

Susisiekite su mumis

Sveiki,nežinote ką pasirinkti? Turite klausimų apie prekes? Klauskite mūsų!

*
*
*